Gramatikos pastabos

 Šiame žodyne prie atskirų tarnybinių žodelių, priesagų ir veiksmažodžių pateikiamos gramatinės pastabos, kurias atskirais atvejais pamatyti galima paspaudus ikonėlę . Pastabos, kaip sudaryti vieną ar kitą gramatinę formą gali būti randamos gramatikos terminą reiškiančiuose lizduose (pvz.

 Čia pateikiami svarbiausi terminai, naudojami gramatinėse pastabose.

 Daiktavardis (名詞) – japonų kalboje daiktavardis neturi giminės, o daugiskaita beveik nevartojama. Kartais daugiskaita gali būti reiškiama sudvigubinant daiktavardį (pvz. 山々 yamayama „kalnai“, 川々 kawagawa „upės“ ir pan.) arba pridedant daugiskaitinę dalelytę.

 Įvardis (代名詞) – japonų kalboje įvardis savo morfologija niekuo nesiskiria nuo daiktavardžio. Įvardžius neretai gali pakeisti daiktavardžiai (pvz. pareigybės ar asmenvardžiai) arba net skaitvardžiai. Japonų kalboje išskiriama dar atskira grupė determinantai (連体詞). Jie nėra savarankiški, o visada būna prieš daiktavardį, įvardį ar skaitvardį.

 Skaitvardis (数詞) – japonų kalboje skaitvardžiai yra dviejų tipų: kiniškieji ir japoniškieji. Japoniškieji vartojami tik iki 10, pasižymi galūne –cu ir naudojami skaičiuoti vienetiniams daiktams, vaikų amžiui arba abstrakčioms sąvokoms.

 Kiniškieji skaitvardžiai beveik nevartojami savarankiškai, o visada prisijungia skaičiavimo priesagą. Tai – žodeliai, kurių priskaičiuojama daugiau negu šimto, ir kurie vartojami priklausomai nuo skaičiuojamų daiktų. Egzistuoja priesagos pailgiems daiktams, paukščiams, laivams ir pan. Šiame žodyne priesagos pateikiamos prie konkretaus daiktavardžio ir žymimos trumpiniu skaič. Pvz. priesaga gėlėms skaičiuoti gali būti randama lizde „gėlė“, o žmonėms skaičiuoti – lizde „žmogus“.

 Skaitvardžiai prie daiktavardžio jungiami per linksnį –no. Kai kuriais atvejais skaitvardis gali būti visai savarankiškas.

 Būdvardis – japonų kalboje būdvardžiai būna dviejų rūšių: i-būdvardžiai (形容詞, turintys galūnę –i) ir na-, arba daiktavardiniai būdvardžiai (形容動詞, turintys galūnes –na arba –no). Neretais atvejais būdvardžio funkciją gali atlikti ir daiktavardis, jungiamas tiesiogiai prie kito daiktavardžio (pvz. 経済成長 „ekonominis augimas“). Būdvardis japonų kalboje visada yra prieš pažymimąjį žodį.

 I-būdvardžiai gali įgyti šias formas:

 Ku-forma – sudaroma galūnę -i keičiant –ku. Pvz. akai → akaku (išimtis – būdvardis 良い ii „geras“, kuris keičia šaknį ir tokiu atveju virsta yoku). Ku-forma naudojama su kai kuriomis priesagomis. Savarankiškai ji naudojama kaip prieveiksmis (t.y. „gražiai“, „gerai“) arba sujungiant sakinius formaliojoje kalboje.

 Ta-forma – sudaroma galūnę -i keičiant –katta. Pvz. akai → akakatta (išimtis – būdvardis 良い ii „geras“, kuris keičia šaknį ir tokiu atveju virsta yokatta). Ta-forma naudojama savarankiškai ir reiškia būtajį laiką (t.y. „buvo gražus“, „buvo geras“).

 O-forma – sudaroma galūnę –i keičiant į –karō. Pvz. akai → akakarō (išimtis – būdvardis 良い ii „geras“, kuris keičia šaknį ir tokiu atveju virsta yokarō). O-forma naudojama savarankiškai ir reiškia, kad kalbėtojas nėra įsitikinęs (t.y. „galbūt yra gražus“, „galbūt yra geras“).

 Veiksmažodis (動詞) – japonų kalboje veiksmažodis yra labiausiai kaitoma kalbos dalis. Prie atskirų jo formų gali jungtis visa eilė galūnių bei priesagų. Skirtingai nei lietuvių kalboje, jis nėra asmenuojamas.

 Pagal darybos principus, veiksmažodžiai priskiriami vienai iš trijų grupių:

 I grupė: dauguma japonų kalbos veiksmažodžų. Grupei priklauso visi veiksmažodžiai, iškyrus kitas dvi grupes. Jų žodyninė forma gali baigtis galūnėmis –u, -ku, -gu, -su, -tsu, -nu, -mu, arba -ru.

 II grupė: veiksmažodžiai, kurie žodyninėje formoje baigiasi –iru, -eru. Tiesa, yra išimčių, t.y. tokių veiksmažodžių, kurie, nors ir baigiasi šiomis galūnėmis, priskiriami I grupei.

 Netaisyklingieji veiksmažodžiai. Jų yra 2: する suru („daryti“) ir くる kuru („ateiti“).

 Visi veiksmažodžiai gali įgyti 7 pagrindines formas, kurių pavadinimai patogumo dėlei čia pateikiami pagal paskutinįjį I grupės veiksmažodžių balsį.

 A-forma – I grupės veiksmažodžiams sudaroma galutinį žodyninės formos balsį keičiant į –a. II grupės veiksmažodžiams nubraukiama galūnė –ru. Suru ir kuru virsta atitinkamai sa-, ko-. A-forma naudojama sudarant darinius su kai kuriomis priesagomis. Savarankiškai nevartojama.

 I-forma – I grupės veiksmažodžiams sudaroma galutinį žodyninės formos balsį keičiant į –i. II grupės veiksmažodžiams nubraukiama galūnė –ru. Suru ir kuru virsta atitinkamai shi-, ki-. I-forma naudojama sudarant darinius su kai kuriomis priesagomis. Savarankiškai vartojama formalioje kalboje jungiant sakinius.

 U-forma – Žodyninė forma, kuri pateikiama žodynuose. U-forma naudojama sudarant darinius su kai kuriomis priesagomis. Savarankiškai vartojama šnekamojoje kalboje ir reiškia esamąjį laiką.

 E-forma – I grupės veiksmažodžiams sudaroma galutinį žodyninės formos balsį keičiant į –e. II grupės veiksmažodžiams galūnė –ru keičiama -re. Suru ir kuru virsta atitinkamai sure-, kure-. E-forma naudojama sudarant darinius su kai kuriomis priesagomis. Savarankiškai (I grupės veiksmažodžių) vartojama šnekamojoje kalboje kaip liepiamoji nuosaka.

 O-forma – I grupės veiksmažodžiams sudaroma galutinį žodyninės formos balsį keičiant į –ō. II grupės veiksmažodžiams galūnė –ru keičiama -yō. Suru ir kuru virsta atitinkamai shiyō, koyō. O-forma naudojama sudarant darinius su kai kuriomis priesagomis. Savarankiškai vartojama šnekamojoje kalboje ir reiškia skatinimą daryti kartu („eime“, „žiūrėkime“).

 Žiūrėkite japoniškų veiksmažodžių formų lentelę (PDF formatu).

 Dalyvinė (te) -forma – II grupės veiksmažodžiams sudaroma keičiant galutinį žodyninės formos skiemenį pagal tam tikras taisykles (žr. lentelę žemiau). I grupės veiksmažodžiams galūnė –ru keičiama -te. Suru ir kuru virsta atitinkamai shite, kite. Dalyvinė forma naudojama sudarant įvairius darinius. Savarankiškai vartojama jungiant sakinius, nurodant vienas po kito vykstančius veiksmus ir daug kitų atvejų.

 Šiuo atveju veiksmažodis 行く iku „eiti“ yra išimtis. Jo dalyvinė forma yra 行って itte (ne iite, kaip turėtų būti pagal taisykles).

 Būtojo laiko (ta) -forma – Sudaroma identiškai kaip Te-forma, tik paskutinis balsis visada bus ne –e, o -a. Ši forma naudojama sudarant įvairias konstrukcijas. Savarankiškai vartojama šnekamojoje kalboje ir reiškia būtąjį laiką.

 Žiūrėkite veiksmažodžių -te ir -ta formų lentelę (PDF formatu).

 Iš esmės visi veiksmažodžių dariniai gali būti sudaromi naudojant šias 7 pagrindines formas. Tačiau egzistuoja keletas darinių, į kuriuos reikia atkreipti ypatingą dėmesį:

 Galimumo (eru) forma – Sudaroma prie E-formos pridedant galūnę –ru (t.y. iku → ikeru). II grupės veiksmažodžiams pridedama galūnė –rareru (umareru → umarerareru). Veiksmažodis kuru virsta korareru, o veiksmažodis suru - dekiru. Ši forma reiškia galėjimą kažką daryti: „paeiti“ („galėti eiti“), „paskaityti“ („galėti skaityti“).

 Skatinimo (saseru) forma – Sudaroma prie A-formos pridedant galūnę –seru (t.y. iku → ikaseru, yomu → yomaseru). II grupės veiksmažodžiams pridedama galūnė –saseru (miru → misaseru). Veiksmažodis kuru virsta kosaseru, o suru virsta saseru. Forma reiškia skatinimą kažką daryti: „liepti / leisti / skatinti / versti eiti“.

 Neveikiamoji rūšis – sudaroma prie A-formos pridedant galūnę –reru (t.y. iku → ikareru, yomu → yomareru). II grupės veiksmažodžiams pridedama galūnė –rareru (kangaeru - kangaerareru). Veiksmažodis kuru virsta korareru, o suru virsta sareru. Reiškia neveikiamąją rūšį: „skaitomas“, „matomas“.

 Prieveiksmis (副詞) – japonų kalboje prieveiksmiai gali būti kilę iš įvairių kalbos dalių. Dažniausi yra būdvardiniai, kurie sudaromi keičiant būdvardžio galūnę: kaip prieveiksmis vartojama i-būdvardžio Ku-forma. Prieveiksmis gali būti sudaromas na-būdvardžio galūnę –na pakeičiant į –ni.

 Tarnybiniai žodeliai – japonų kalboje yra daug smulkių žodelių, prijungiamų prie kitų kalbos dalių. Jie gali būti skirstomi taip:

 Linksniai, prielinksniai ir dalelytės (助詞) – japonų kalboje tai yra smulkūs žodeliai, kurie gali prisijungti prie daiktavardžio, įvardžio ir skaitvardžio. Prielinksniai, kaip atskira kalbos dalis, japonų kalboje neegzistuoja. Jų funkcijas dažniausiai atlieka kai kurie daiktvardžiai arba veiksmažodžių –te forma. Paprastai prie pažymimojo žodžio jungiami linksnio dalelytės pagalba. Skirtingai nei lietuvių kalboje, beveik visi prielinksniai naudojami po daiktavardžio (ne prieš jį), todėl vadinti polinksniais.

 Pagalbiniai veiksmažodžiai (助動詞) – jiems priskiriamos įvairios priesagos bei konstrukcijos, kurios jungiamos prie veiksmažodžių.

 Jungtukas (接続詞) – sujungia atskiras kalbos dalis arba sakinius. Be pagrindinių jungtukų japonų kalboje egzistuoja kilusieji iš veiksmažodžių (šiuo atveju jie dažnai primena polinksnius, bet neturi linksnio). Dalis daiktavardžių irgi gali atlikti jungtuko funkciją, prijungdami šalutinius sakinius. Tokie daiktavardžiai vadinami substantyvatoriais.

 Jaustukas ir ištiktukas (感動詞) – yra savarankiški žodeliai ar frazės, reiškiantys jausmus, padedantys bendrauti ir pan.

 Sakinio struktūra – japonų kalboje sakinio struktūra yra gana griežta. Kaip taisyklė, veiksnys yra sakinio pradžioje (dažniausiai žymimas linksniais -wa arba -ga), o tarinys – pabaigoje. Tarp jų išsidėsto visos kitos sakinio dalys. Japonų kalbai būdingos nuotaikos dalelytės, kurios prijungiamos tarinio gale ir suteikia sakiniui tam tikrą intonaciją: klausia, pabrėžia, sušvelnina ar grasina.

 Sudėtingiausia yra tarinio konstrukcija. Tarinio funkciją gali atlikti veiksmažodis ar būdvardis bei jų formos, arba daiktavardis, įvardis, skaitvardis, na-būdvardis, prie kurių būtinai prijungiama jungtis. Dažniausiai vartojama jungtis yra da (arba jos stilistinės formos desu, dearu), reiškianti „būti“.

 Skirtingai nei lietuvių kalboje, šalutinis sakinys visada yra prieš pagrindinį sakinį. Dėl to ir jungtukai naudojami ne šalutinio sakinio pradžioje, o pabaigoje. Naudojant jungtuką, šalutinio sakinio tarinys visada turi įgauti trumpąją formą. Tai reiškia, kad naudojamos tik pagrindinės veiksmažodžių ir būdvardžių formos (U-forma esamajam laikui, Ta-forma būtajam, būdvardžio I-forma ir pan.). Šiuo atveju neleistina tokia neutraliojoje kalboje pasitaikanti mandagumo priesaga, kaip –masu.

 Stilistika – japonų kalbos vartosenoje išskiriami keturi registrai:

 Neutralioji kalba – dažniausiai vartojama tai atvejais, kada kalbantieji nėra tarpusavyje gerai pažįstami arba yra svarbus amžiaus ar statuso skirtumas. Šiam registrui pirmiausia būdinga mandagumo priesaga –masu bei jungtis desu tarinyje. Sakiniai jungiami dalyvine forma.

 Šnekamoji kalba – vartojama kalbant betarpiškai, tarp draugų. Jai būdinga tarinio trumpoji forma, kuri pasižymi įvairove ir jungties forma da. Sakiniai jungiami dalyvine forma. Žodyne šiai kalbai būdingi žodžiai žymimi sutrumpinimu šnek.

 Rašytinė kalba – vartojama oficialiuose tekstuose: dokumentuose, mokslinėje literatūroje ir pan. Jai būdinga tarinio trumpoji forma ir jungties forma dearu. Sakiniai jungiami naudojant veiksmažodžio I-formą. Žodyne šiai kalbai būdingi žodžiai žymimi sutrumpinimu knyg.

 Mandagioji kalba (keigo) – vartojama siekiant pabrėžti hierarchiją, išaukštinti pašnekovą ir parodyti jam pagarbą. Ji vartojama, kuomet yra didelis amžiaus ar statuso skirtumas. Jai būdingos savitos konstrukcijos, o kai kuriais atvejais vartojami tik šiam stiliui būdingi žodžiai. Joje savo ruožtu išskiriama nuolankioji kalba (謙譲語 kalbant apie save) ir išaukštinanti kalba (尊敬語 kalbant apie pašnekovą ar kitą asmenį). Žodyne šiai kalbai būdingi žodžiai žymimi trumpiniais nuolank. ir išaukšt.